Deivių mokykla
Updated: Nov 3, 2019
Yra žmonių, kuriuos sutikęs kaip mat pajunti iš jų sklindančią teigiamą energiją, ramybę, pasitikėjimą savimi... Kaip tik tokia pasirodė ir Rūta Černiauskaitė, moters harmoningo tobulėjimo centro „Deivių mokykla“ įkūrėja, visas savo jėgas skirianti tam, kad ir kitos moterys atrastų motyvacijos tobulėti ir būti laimingomis.
Sunku patikėti, tačiau pašnekovė pasakoja, jog ilgą laiką minėtosios savybės toli gražu nebuvo jos vizitinė kortelė. Moteris teigia, anksčiau stokojusi pasitikėjimo savimi, nuolatos dvejojusi... Lūžis įvyko, kai po nesėkmingai susiklosčiusių santykių ir kitų užklupusių negandų, Rūta leidosi į dvasines paieškas...
Kelionės po užsienio šalis, tokias kaip Indija, Rusija, Graikija ir kitas, dvasinio ugdymo seminarai bei paskaitos, jogos menas, pažintys su įdomiais žmonėmis padėjo atsitiesti ir tapti tvirta bei ryžtinga moterimi.
Sukaupusi nemenką patirties bagažą bei subūrusi įvairių sričių specialistų komandą, Rūta sumanė įsteigti studiją, kurioje moterys išmoktų ne tik atskleisti savo išorinį ir vidinį grožį, tačiau taip pat išsigydytų sielą.
Atviro pokalbio metu Rūta pasakoja ne tik apie savo asmeninę kelionę į dvasinę pilnatvę, studijos veiklą ir užsiėmimų specifiką, tačiau taip pat atskleidžia keletos „Deivių mokyklos“ narių sėkmingus pokyčius, iš esmės pakeitusius jų gyvenimus...
Rūta, papasakok, kas yra „Deivių mokykla“. Ko joje mokoma? Ką reiškia būti deive ir ar to apskritai įmanoma išmokti?
„Deivių mokykla“ – tai moters harmoningo tobulėjimo centras, kurio pagrindiniai uždaviniai yra savęs atradimas bei fizinio ir dvasinio grožio atskleidimas. Programoje – įvairūs kursai, seminarai bei užsiėmimai – nuo paskaitų psichologinėmis temomis, Reiki seminarų ar jogos pamokų iki makiažo paslapčių. Be veiklos centre taip pat organizuojame ir kitas pramogas – fotosesijas, masažus, pirtis ir panašius malonius seansus.
O mokytis būti deive nereikia – iš tiesų, kiekvienoje motery gyvena deivė, laukianti savo šanso pasireikšti. Mokykloje bei universitete mus mokina matematikos, istorijos, tačiau niekas nepadeda suprasti, kas yra moteriškumas ir kokiais būdais turime ji skleisti – juk tai be galo galingas ginklas.
O kaip į šį centrą žiūri vyrai? Jiems, kiek teko girdėti, vyriškumo pamokų niekas neorganizuoja...
Kad ir kuo beužsiimtum, visada sulauksi ir palaikymo, ir kritikos, ir skeptizicmo... Taigi, ir aš esu girdėjusi visokių nuomonių tiek iš vyrų, tiek iš moterų. Tačiau man svarbiausia tai, jog yra moterų, kurioms „Deivių mokykla“ yra reikalinga. Jų pasikeitimai ir atrasta vidinė harmonija – pats didžiausias įvertinimas.
Kokios yra šio centro mokinės?
„Deivių mokyklą“ lanko įvairaus amžiaus moterys – nuo 20 iki 70 metų. Visos jos – labai įdomios asmenybės, turinčios skirtingus charakterius ir pomėgius. Vienoms yra pavykę pasiekti tai, ko užsibrėžė, kitoms kartais pritrūksta drąsos, jų neapleidžia vidinės baimės, dar kitoms tiesiog trūksta pasitikėjimo savimi, jų moteriškumą užgožė buitis ir darbai.
Svarbiausia, jog siūlomi užsiėmimai yra patys įvairiausiai, tad kiekviena atranda tai, ko jai reikia – ar tai būtų makiažo pamokos, ar taisyklingos laikysenos ir grakščios eisenos lavinimas, ar meditacijos, Reiki seminarai ar gilinimasis į sudominusią dvasinę filosofiją. Per gyvavimo metus susiformavo moterų ratas, kurį sieja ne tik bendra veikla „Deivių mokykloje“, bet ir nuoširdi draugystė. Tas ratas nuolatos plečiasi. Su malonumu priimame naujas moteris, kurios gyvenime pasigenda draugiškų santykių be pavydo, piktų kėslų ir apkalbų...
O ar šioje veikloje dalyvaujančioms moterims pavyko iš tiesų kažką pakeisti savo gyvenime?
Tikrai taip! Galėčiau papasakoti ne vieną istoriją. Štai viena moteris, išgyvendama sudėtingą ir užsitęsusį skyrybų procesą, atrado „Deivių mokyklą“. Po kurio laiko ji taip kardinaliai pasikeitė – pradedant išvaizda, baigiant baimių ir kompleksų atsikratymu. Susitikimo su advokatais metu pamatęs tokius žmonos pokyčius, jos sutuoktinis, ilgą laiką nerodęs jokio susidomėjimo, negalėjo patikėti, jog toji moteris, su kuria praleido šitiek metų, kuri visada jautėsi nuskriausta, kuri buvo užsiėmusi tik namų ruošos darbais, tapo drąsia, savimi pasitikinčia moterimi ir...tiesiog paprašė dar vieno šanso. Jiems pavyko išgelbėti santuoką.
Mes, moterys, esame linkusios neigti, tačiau tiesa tokia: ir mes pačios jaučiamės geriau, jei esame sau gražios, ir vyrai dažniausiai linksta prie tų, kurios save puoselėja tiek fiziškai, tiek dvasiškai.
Negaliu nepapasakoti ir kitos istorijos. Viena moteris, daugiau nei dešimt metų vienoje kompanijoje dirbusi tose pačiose pareigose, nuolatos jautė poreikį naujiems iššūkiams, tobulėjimui, tačiau vis likdavo šešėlyje. Kaip pasakoja ji pati, „Deivių mokykla“ jai padėjo atsiskleisti ir pasireikšti. Visai netrukus ji sulaukė perspektyvių darbo pasiūlymų. Štai kaip viskas gali pasikeisti, jei tik atrandi drąsos išnaudoti visus savo resursus...
Kada pati pradėjai domėtis dvasiniai dalykais?
Nuo mažumės buvau vaikas, kurį traukė paslaptys, akimi nematomi ir rankomis neapčiuopiami dalykai... Sykį, dar nemokėdama skaityti rusiškai, knygyne pamačiau indų mistiko bei dvasinio mokytojo Osho knygas ir meditacijų kasetes, kurios prikaustė mano dėmesį. Tačiau tai tebuvo intuityvus poelgis. Nusipirkau meditacijų kasetes ir klausydavausi jų. Sąmoningas domėjimasis atėjo kai buvau dvidešimties.
Dažniausiai dvidešimtmetės merginos labiau domisi ne dvasinio ugdymo seminarais ar meditacijomis, o visai kitais dalykais...
Taip, ir tai nėra ydinga, jei tas paviršutiniškumo etapas per ilgai neužsitęsia. Kaip bebūtų, mano gyvenimas klostėsi kiek kitaip. Kai man buvo dvidešimt, viskas vertėsi aukštyn kojomis... Nesėkmingai susiklostė santykiai, į kuriuos dėjau visas savo viltis. Detalizuoti nenorėčiau – slogiais prisiminimais ir praeities skauduliais neverta kartinti dabarties. Tegaliu pasakyti, jog nors tuomet labai kentėjau, sykiu gavau dovaną, kuri tapo gyvenimo prasme – tai mano sūnus Eugenijus...
Kai per akimirką dūžta visos viltys, suvoki, jog reikia kažkokio pamato, ramsčio dvasiai, į kurį galėtum atsiremti, kai labai sunku. Susipažinau su neeiliniais žmonėmis, kurie mane atvedė į pirmąjį dvasinio ugdymo seminarą. Jau po pirmojo apsilankymo mane užliejo ramybė, tad supratau, jog tai neatsitiktinumas – turiu gilintis į tai, ką atradau. Prasidėjo naujas gyvenimo etapas. Leidausi į keliones po Indiją, Rusiją, Ukrainą, Graikiją ir kitas šalis, kuriose lankiau įvairius seminarus bei mokymus, pradėjau praktikuoti jogą, dvasinio gydymo praktikas, gilintis į moters pasaulį.
Tavo istorija šiek tiek primena populiariojo bestselerio „Valgyk, melskis, mylėk“ pagrindinės herojės gyvenimą... Ar sunku savyje atrasti ryžto iš esmės keisti gyvenimą?
Kalbėti yra visada lengviau nei imtis konkrečių veiksmų. Tačiau jei iš tiesų nori kažką pakeisti, nėra kito kelio, kaip tik pradėti veikti... Be abejo, tai nėra lengva, bet norint pasiekti laimę, neužtenka vien tuščių šnekų...
O ką veiki laisvalaikiu, kai nesi užsiėmusi „Deivių mokyklos“ veikla?
Man patinka atrasti vis naujas sritis, tad jei turiu laisvo laiko, dažniausiai lankau kokius nors mokymus ar kursus. Taip pat mėgstu šokti, piešti, dainuoti. Tai malonūs užsiėmimai, kurių dėka atsipalaiduoju ir išreiškiu savo emocijas. Kad ir ką beveiktum, svarbiausia – pilnatvės jausmas ir suvokimas, jog tobulėji ir nestovi vietoje...